BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai norisi tik staugt, bet ir to negali.

O dabar, man jau virpa rankos, virpa kūnas ir linksta keliai.
Kažkas nori išsiveržti pro gerklę, bet stengiuosi uždusint klyksmą krūtinėje.

Ir kažkuri mano dalis vistiek nepaliauja kartojusi „viskas bus gerai“.

Aistra.
Kaltė ir gėda.
Du jausmai, kurie kilo dėl skirtingų dalykų, chemiškai reaguoja tarpusavy ir taip… skaudina.
Ir širdis nori plyšti.

Rodyk draugams

When nothing goes right -

Vis dar tas pats pabaigos laukimas.
Ir jau rodos, jog dėjai ant visko ir tau nebesvarbu, kas bus toliau - kai keliai vėl sulinksta.
Taip norėtųsi prispaust kelius prie krūtinės, užsimerkt ir pradingt keliems mėnesiams. Ir užgriūna realybė, kad vis dėlto ištverti teks nepradingus.
Neapeisiu ir neišnyksiu.
Telieka laukti.
Ir egzistuoti bijant pakrutėti, kad nepažadintum kažko, kas tave vėl sodins.

Bet bent jau taip nebebijau.
Ir žinau, kad viskas bus gerai.
Galų gale: „Gyvenimas, tai iššūkis.“
Atėję į jį, mes jį priėmėm. Vienokį ar kitokį.

When nothing goes right,
Go left.

Rodyk draugams

Paskutinė normalaus gyvenimo diena arba - atsipalaiduok

Ir visgi - pradėjau gyventi taip, lyg tai būtų paskutinė mano normalaus gyvenimo diena. Arba bent jau paskutinė, prieš ilgą juodumos etapą.
Kaip pasakė man pakankamai brangus žmogus - “atsipalaiduok. Įsitempt visada spėsi”

Rodyk draugams

įžiebta viltis

„Kas nepražudo žmogaus - padaro jį stipresniu.“
Bet nebūtinai. Stengdamasis išgyvent tai, ką tau paruošė likimas, tu turi keistis, prisitaikyti, tvirtėti. Ir galų gale nebelieki toks, koks buvai anksčiau.
Jau kelios dienos, kai gyvenu tokį gyvenimą, kokio žiauraus dar aš net sapne nesapnavus. Ir ką? Jau trečia diena, o aš dar gyva. Nenusižudžiau, taip, pradėjau žymiai daugiau filosofuot ir visiškai kitaip žiūrėt į gyvenimą, taip, reikėjo nesveikai daug jėgų, kad galėčiau visa tai ištvert ir taip, tai dar tikrai ne pasibaigė, bet aš jau sugebu mąstyt apie kažką, jau sugebu įžvelgti šiokią tokią švieselę tunelio gale. Bet reikia nesakyti „op!“ neperšokus duobės.

Mums neskirta daugiau, nei mes galim ištverti.
O aš tikrai neįsivaizdavau, kad kada nors galėčiau išgyventi tokią peklą, kurią pati neseniai susikūriau.
Vadinasi, mažesni išbandymai man jau nebeatrodys tokie dideli, kokie galėtų atrodyt, jei viso šito, kas vyksta dabar, nebūtų.

Nežinau ar visa tai, ką gavau gero iš šitos nesveikai blogos padėties yra verti to.
Dabar jau nemanau, kad niekas nesusitvarkys. Dabar tikiu, jog viskas baigsis. Tik nežinau kada.
Neįsivaizduoju koks mano gyvenimas bus tada, kai audra pagaliau nurims, bet žinau, kad viskas bus tikrai kitaip.

Bėda ta, kad nė nenumanau koks bus mano gyvenimas tuomet.

Rodyk draugams

Ir nebežinau, kas bus toliau

ir dar kartą įsitikinau, kad nereikia norėti.
ir mane užkniso, nes mes esam pernelyg primityvūs padarai, kad galėtume trokšti savo norų išsipildymo. MAN likimas jau daug kartų įspėjo nustoti kažko norėti. kažko, ko gal tiesiog nereikia.

Jei turi gyvenime kažką, vadinasi, tau jis reikalingas.
Jei neturi, nori, bet negauni - nustok. Nebesiek. Gal tai gauti tau tiesiog nelemta.

Ir neduok Dieve, supykdysi Likimą, supykdysi Dievą, supykdysi Visatą ar dar bala žino ką, kas lemia tavo gyvenimą.  O aš supykdžiau.

Ir pati kalta. Tiek prisidirbau, kad dabar reikia puodais semt. Tik esmė tame, kad puodą tik kiauru dugnu turiu.

Ir taip sunku, kad rodos išprotėsiu. JUODAI.

Rodyk draugams

Juk ir saulės spinduliai leidžiasi žemyn

Ir visgi kiekvienoj bedugnėj mus pasiekia tai, kas liepia pakelti galvą į viršų ir pamatyti saulę.
Nes jos spinduliai pasiekia ir patį dugną. Tik kartais mes to nesugebam pastebėti.

Rodyk draugams

Bus pavasaris. Būsiu aš.

Ir bus pavasaris. Būsiu ir aš.
Kažkur bus ir jis, bet jis nevaikšto kartu su pavasariu.
Aš sugebu kvėpuot saule, o jis skęsta mėnulyje.

Norėčiau sakyt, kad man visiškai nusispjaut, bet iš tikrųjų man į nieką nėra visiškai nusispjaut. Gal dėl to visgi aš, o ne jis yra komplikuotas. Tik džiaugiuosi, nes savęs aš negraužiu jau seniai. O gal visgi nežinau?

O žinau, kad ir man pačiai reikia gyvent. Bandau. Tačiau man nesigauna. Žinau, kad nededu visų pastangų. Bet aš nekalta. Čia aplinka kalta. Aha. Kokiu būdu galima susikurti tinkamas aplinkybes gyventi? O gal aš viską nuo pradžių dariau klaidingai? O gal klysti mano gyvenime buvo teisinga? Yra.

Aš pažadu pasistengt.
Tik tiek iš mano pažadų ir pastangų. Reikia įkvėpimo, bet jis dar neatitirpo. Viskas su laiku? Ir vėl sakysiu: pagyvensiu - pamatysiu? Ir vėl kažko lauksiu? Lauksiu… Ne (?)

Ir ką aš paistau vienas Dievas težino.

Rodyk draugams

nes aš nepamiršiu

Ir kartais būna gera viduj net tuomet, kai iš tikrųjų viskas aplink tave griūna.
O va čia jau nebepritaikysi nei tezės, nei antitezės, nei sintezės. Tiesiog gera.
Ir nors užmušk, aš šypsosiuosi, kai sienos kris, kai grandinės spaus ir pančiai verš.

Ir kai Tu pamirši, kad aš egzistuoju.
Man bus nė trupučio ne blogiau. Nes aš nepamiršiu.

Rodyk draugams

Žemyn, aukštyn ir vėl žemyn. Nesibaigiantis ratas arba Harmonija

Tezė.
Antitezė.
Sintezė.

Harmonija, kuri kartais varo į neviltį. Nesibaigiantis ratas.

Gera, bloga, gera, bloga, gera, bloga. Ir niekad nekinta.
Po blogų dienų ateina geros. Bet po gerų vėl užklumpa blogos.

Jei nekristume žemyn, nežinotume, kad galime pakilti.
Jei pakėlę galvas nematytume šviesos, mes nežinotume, kad įmanoma pakilti.

Ir jau visi žinome, kad nukritus būtinai pakilsim. O pakilę vistiek krisim. Kokia tuomet prasmė?

Ir po žiemos būtinai ateina pavasaris.
Bet po vasaros ateina ruduo, o po rudens ir vėl atsivelka žiema.

Rodyk draugams

Empty.

Aš noriu susitvarkyt gyvenimą. Galiausiai.
Pavasaris. Užknisa, nes jau jaučiu, kad visi aplinkui tik ir mąsto apie antras puses ir meilę, o mano širdy kažkokia visiška pekla. Ir nieko nebesuprantu.
Norėčiau žinoti kas darosi su manimi ir kas darysis mano gyvenime. Kur eit, ką veikt, su kuo būt, ką rinktis?

Ir kai atrodo, kad gal išeitis jau visai čia pat - visa muilo burbulų tvirtovė griūna. Ir dangus apsiniaukia. Ir visą dieną lyja.

Eini šaligatviu ir tau visiškai nusispjaut, kad už akimirkos tavo koją iki blauzdos apsems vanduo, tau visai nesvarbu, kad nuo dulksnos tau jau baigia nuvarvėt akių tušas, tau nesvarbu, kad dešinėje didžiulė bala, o iš priekio atvažiuoja mašina.

Debiusi - Moonlight Sonata.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »