BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pokyčiai. Ką keisti, kad būtų geriau

Aš noriu, kad kas nors keistųsi.
Bet jei kas nors keistųsi per greitai, norėčiau ramybės.
Jei kas nors keistųsi nors truputį kitaip, nei aš noriu, norėčiau, kad viskas grįžtų į savo vietas.

Viskas turėtų būti gerai.
Bet aš noriu, kad kai kas būtų kitaip. Ir tikrai nežinau kaip tai pakeisti.

Tarkim… blogas. Aš jį rašau todėl, kad man reikia išsilieti. Tačiau norėčiau rašyti tai, kas svarbu, įdomu ir panašiai. Galų gale kaupti medžiagą sau. Kad įrašai būtų ilgi, bet nenuobodūs, kad juose būtų naudingos informacijos. Tai kas, kad noriu! Man taip gyvenime nesigaus. Nors reikėtų pamėginti. Bet tam reikia laiko, noro, pasiryžimo, užsidegimo, kažkokio talento ar dar ko nors. Net jei pradėčiau rašyt kažkokį tokį blogą, negalėčiau atsisakyti ir šito, nes mano savianalizės ir visokių kitokių savęs tyrinėjimų mintys nežinos kur dėtis. Dabar, vos tik jų prisikaupia, pirštai blogo adresą suveda automatiškai. Kas bus tada? Kai reikės aprašyti naujai išleistą ubuntu ar St. Andrews universitetą, o galvoje bus vien tik mintys „ką man toliau daryti?“.

Mokslai. Man reikia išmokti mokintis. Šiais metais nemoku to padaryti, nežinau kada daryti namų darbus, kaip prisiversti iškalti kontroliniam darbam, niekas nelenda į galvą ir t.t. Ir trūksta laiko. Nebesuplanuoju laiko. Bet bijau rašytis kažkokias „dienotvarkes“, nes planai, užrašyti ant lapo man niekuomet nepavyksta. Tai tik įsitikinimas, jį irgi reikėtų panaikinti.

Ir dar daug dalykų, daug dalykų, kuriuos reikia sutvarkyti. Gyvenu bardake, ramiai, bet bardake. Ir tai man visiškai nepadeda būti laimingai.

Rodyk draugams

Apie tai, kas kažkada buvo.

Dabar skaičiau senus savo įrašus. Tuos, kurie buvo pripildyti jausmų.
Tik nesuprantu kaip.
Tada aš bandžiau suprasti. Bandau suprasti ir dabar.
Bet gal kitaip, gal nebe taip jautriai.
Žmonės keičiasi.

Bet nebūtinai į gerą. Nežinau kas man yra. Anksčiau rašydavau taip, kad kone kiekvienas įrašas būdavo blogotope, surinkdavo 15-30 „patiko“, tada mane ištikdavo krizė, viską ištrindavau, rašydavau iš naujo. O dabar jau kiek laiko visko nesu ištrynusi. Galbūt dėl to, kad gailiu to, ką jau parašiau, nes žinau, kad daugiau to nebepatirsiu, kad tai jau pamiršau ir kad tikrai nieko panašaus neparašysiu. Anksčiau mokėjau rašyti sau, bet taip, kad patiktų ir kitiem. Tada tai galėjau daryti ir dėl to, kad patiktų kitiem, kad kiti skaitytų ir spaudytų „patiko“, bet tuo pačiu rašiau sau. Išliejau tai, kas buvo manyje. Rašiau dienoraštį, rašiau čia, daug rašiau.

Visa ta meno oazė mano širdy jau išseko. Dabar nebenoriu paišyti paraštėse, nes tai nėra gražu. Dabar rašau čia tik tada, kai noriu suprasti tai, ką galvoju, o ne tai, ką jaučiu. Nes tai būna tada, kai pernelyg gerai pažįsti save.

Neskubėk gyventi. Neskubėk pažinti. Neskubėk suprasti. Neskubėk. Mėgaukis.

Jaučiuosi kaip pusę amžiaus nugyvenus moteris. Supratusi, kad mano gyvenimas toks ir anoks ir dabar yra taip ir ne kitaip. Tai vadinama paauglystės tarpsnio pasibaigdinėjimu, kaip aš pasakyčiau. Kaip parašiau.

nebesuprantu ką rašau.
ir nors ką tik aiškinau viską arba bent jau didelę dalį visko supratusi, dabar vėl viskas tapo pernelyg neaišku.

Rodyk draugams

Italija ir tai, kas bus. Gal, kada nors. Kaip nors.

Labai norėčiau išmokti ispaniškai arba itališkai.
Ir gyventi Italijoje. Kur nors Romoje.
Su savo gyvenimo meile.
Norėčiau valgyti tikrą lasagne, pizza ir spagetti(pasta).
Norėčiau gerti sausą vyną.
Turėti butą palėpėje, su didele terasa, kur naktį galima žiūrėt į žvaigždes.
Sofą, ant kurios būtų daug pagalvėlių.
Kad mano spinta būtų pilna levandom kvepiančių suknelių, tokių palaidų, vasarinių.
Ir kelios juodos, visai paprastos, bet tiesiog tobulos.
Kas rytą pabudus paskleisti kavos aromatą visame name.

Ir visą gyvenimą būti su juo.

Rodyk draugams

Apie studijas užsienyje ir tai, kas turėjo likti juodraščiuose.

Ir taip, rašau tai, ko net nepublikuosiu. Ir tai žinau iš anksto. Matyt pirmą kartą gyvenime darau būtent taip. Bet numanau kuo visa tai baigsis - įrašo (nenusisekusio) ištrynimas. Arba paskelbimas.

Kiek daug klaustukų dėl mūsų ateities. Bet aš žinau, kad būsim kartu. Visada visada. Vos tik praeis trys nelemti metai. Ne, jie bus gražūs, geri. Aš jį dažnai matysiu, gerai baigsim mokyklas, įstosim ten, kur norim…

Tik, kur norim? Studijos užsienyje - iššūkis. Pakankamai didelis. Bet toks, kokį aš priimčiau. Jis sako, kad Lietuvoj būtų lengviau, bet aš žinau kaip mūsų šalelė saugo studentus. Galų gale įstot į nemokamą mediciną būtų tikriausia dar didesnis iššūkis, nei studijuoti Škotijoje. Tuolab, kad kiekvienais metais, mano žiniomis, iš naujo paskiriami studentai į nemokamas vietas (pagal pirmų metų rezultatus, ar kaip ten…).

O aš dar tik dešimtokė. Bet manau jei nuo dabar pradėsiu domėtis visu tuo - tikrai pasirinksiu tinkamai. Pasirinksim tinkamai. Nes nei vienas iš mūsų nesiruošia gyventi atskirai. Tiesiog nebegalėtume dar tiek laiko būti toli vienas nuo kito. Aš likčiau Lietuvoj dėl jo, o kas man, mane paruoštų pakankamai gerai, gal ne taip įdomiai ir universaliai, bet pakankamai gerai. O jis važiuotų į Škotiją dėl manęs, tai tikrai geresnis pasirinkimas nei trūnyti čia. Aš nenoriu.

Juk vos vakar įvyko tas lūžis, kai aš pagaliau susigaudžiau toj begalinėj universitetų ir galimybių studijuoti užsienyje erdvėj. Dabar jau žinau kur geriausia studijuot, maždaug žinau ką noriu studijuot, žinau kur mokama, kur nemokama, ką reikės daryti norint įstot, kokius veiksmus atlikt, testus išlaikyt, blankus užpildyt… Ir aš manau mes visgi išvažiuosim.

Mano planai maždaug tokie - išsiųsti UCAS anketą su kokiais penkiais universitetais ir labai neblogai išlaikytu IELTS, geru motyvaciniu laišku ir t.t. Be to, bandyti įstoti į kelis Lietuvos universitetus, dėl visa ko. O tada… laukt atsakymų ir tikėtis, galvot, svarstyt. Bet tai dar toli.

Kol kas - atsigaut anglų kalboj, pradėt klausyt angliškų podcast’ų, žiūrėt filmus angliškai, skaityt angliškas knygas, žodžiu, vadovautis visais Kerniaus patarimais. Negana to, tobulinant savo anglų kalbos žinias tuo pačiu domėtis ir kitais dalykais. Kad turėčiau sampratą, nuomonę apie daugiau dalykų, nei tik win ar linuxai ir soda ar kepimo milteliai. Žodžiu. Aišku, susiimt moksluose reikėtų visose srityse. Tarkim, matematika - ji man bus labai labai reikalinga, o mano pažymiai smuko kaip reikiant.

Ir taip, pasirodo mano mintys ne tokios asmeniškos, kad man reiktų tai palikti juodraščiuose ir po to netyčiom ištrinti per nereikalingų juodraščių trynimo valandėlę.

Norėčiau rašyti aktualiomis temomis. Protingai. Struktūrizuotai. Ir taip lavintis. Reikės mėginti. Gal.

Rodyk draugams

Visa jausmų paletė, visos meilės formos

Algo pequeñito, algo chiquitito
Una rosa blanca, una caricia, un beso dulce y un perdón
Algo pequeñito, algo chiquitito
Un gesto tierno, una mirada, un abrazo o una flor
Algo pequeñito, algo chiquitito
Un simple te quiero, con dulzura, con cariño y con pasión

ir visas tas ryšys tarp mūsų, ta meilė, tie veiksmai, žvilgsniai, judesiai, žodžiai… viskas taip trapu, taip intymu, taip subtilu.
Taip nepakartojama ir neapsakoma žodžiais.

Visa jausmų paletė, visos meilės formos.

Ir tai, kas lieka po mūsų. Tai, ką dar galima jausti, kai nebelieka viso to, kas buvo…

Rodyk draugams

Aiškiaregystė blogai blogai blogai. Nes jau dabar bijau to, kas bus. Neįmanoma džiaugtis tuo, kas yra ar bus, kai žinai, kad vistiek to tuoj nebeliks.

Tas kvailas jausmas, kai žinau, kad tuoj nebegalėsiu jo apkabint.
Tas šlykščiai graudus paskutinis bučinys prieš ilgą nesimatymo tarpą.

Ta nesveika savijauta, kai vos prieš akimirką dar galėjau būt kartu, o dabar mus skiria toks ilgas atstumas.
Kai tą rytą dar gulėjom kartu, šalia, šiltai… o vakare jau galima tik šluostyt ašaras iš anksto apsirūpintom servetėlėm.

Ir aš jau dabar bijau to, kas bus, to, kaip jausiuos, to, kaip jausimės.
Bijau tų ašarų, kurios jau dabar nori riedėti, nors tai, ko ilgėsiuos, dar net neprasidėjo.

Aš taip jį myliu.

Rodyk draugams

Intriguojantis pavadinimas.

Niekada nemoku parašyti įdomaus, gal keisto, bet intriguojančio pavadinimo. Matyt tik tiek apie tai.

Jis ryt atvažiuoja pas mane.
Kelios dienos to, kas turėtų būt mūsų kasdienybė.
Tas pasakiškas jausmas, ta pilnatvė, ta meilė…

O tada vėl išsiskyrimo skausmas. Vėl vėl vėl.
Aš jau dabar jo ilgiuosi.

Rodyk draugams

Aš, mes ir visgi aš… Kur, kaip… Kas čia?

Dažnai nenoriu būti savimi. Noriu kitų minčių, kitokio būdi išgyvent, kitokio pasaulio suvokimo.
Grįžo ruduo, grįžau ir aš…
Rudenį būnu tikra savimi - jautria, pernelyg aktyviom ašarų liaukom, neapkenčianti šokių projektų, mylinti lietų, bet tik tada, kai jis beldžia už lango. Ir be jokio įkvėpimo.

Tik kas gali pasakyt kada aš iš tikrųjų būnu savimi?
Kas gali pasakyt kuri aš ir esu aš?
Bet iš tiesų juk visa tai ir sudaro… Man patinka mano sezoninė nuotaikų kaita, mano nuolatinis noras būti..kitaip..ką
Nežinau.

Rodyk draugams

Lietus nuplauna praeitį, sniegas užšaldo dabartį, pavasaris žadina ateičiai… Vasara sustoja

Kiekvieną rudenį kitas antidepresantas \\ šokoladas, jonažolių arbata
Kiekvieną žiemą kitas šilumą suteikiantis dalykas \\ pirštinės, vilnonės kojinės, minkštas pledas,…
Kiekvieną pavasarį kas kita prikelia gyvenimui \\ įsimylėjimas, tirpstantis sniegas, aušra
Kiekvieną vasarą primena \\ ledai, daina, jūra ar vėjas… Gal smėlio saujelė, užsilikusi rankinėje

Rodyk draugams

Aš myliu. Aš laiminga. O dabar - ruduo.

Aš myliu.
Ir aš turiu ateitį.
Ir, svarbiausia, turiu jį.

Aš laiminga.
O būsiu laimingiausia pasauly.
Kai išnyks kiekvienas kalnas, skiriantis mus.
Kai visi pylimai, skardžiai ir bedugnės susilygins su žeme…

O dabar - ruduo…

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »